Trumpa fantastikos apžvalgėlė

1. Hugh Howey „Šachtą“ perskaičiau labai greitai. Įtraukianti, įdomus pasaulis ir jo taisyklės, įtaigūs ir patrauklūs personažai. Žodžiu, puikiai. Iš karto rezervavau bibliotekoj priešistorę „Pamaina“, tikiuosi, nebus prastesnė.
2. „Kitos knygos“ neseniai išleido A. ir B. Strugackių „Pikniką šalikelėje“, necenzūruotą versiją. Prieš kokius 20 metų jau buvau skaičius, bet nelabai ką teprisiminiau, todėl vėl susiradau lentynoj senuosius „Zenito“ „Neskirtus pasimatymus“. Nors, autorių teigimu, šioje knygoje apysaka buvo negailestingai ir nepateisinamai nuredaguota (plačiau – čia), iš jų pasisakymų atrodo, kad kūrinio esmė išlikusi, o nukentėjo nebent kalbos ar atmosferos įtaigumas (bet jei neturit ar neskaitėt ankstesniojo leidimo, aišku, geriau imti naująjį). Skaitosi lengvai, idėjos – superinės (vien jau toji, kuri davė knygai pavadinimą, ko verta!), veikėjai išskirtiniai, fantastinė dalis originali ir netikėta. Klasika.
3. Trudi Canavan „Juodąjį magą“ leidykla išgyrė kaip fantastikos šedevrą, knygyno, kuriame dirbau, vedėja liaupsino išsijuosus, o aš sugebėjau įveikt tik 100 puslapių… Jei būčiau norėjus pasikankint, gal būčiau ir užbaigus, bet, žinodama, kad čia tik pirma dalis iš knygų serijos, nusprendžiau nebevargti (nors kelios recenzijos ir žadėjo įdomesnę pabaigą). Skaitant viskas atrodė girdėta ir nuvalkiota, kaip sena įgrisusi melodija, nykokos pagrindinės veikėjos tolesnis likimas manęs visai nesudomino, o magijos pasireiškimo idėja tik suerzino primityvumu. Galbūt vertinčiau kitaip, jei tai būtų mano pirma į rankas paimta fantasy knyga. Galbūt.

Oliver Pötzsch „Koriko duktė“

„Jei patiko Umberto Eco „Rožės vardas“, ši knyga jums“, skelbia anotacija ant nugarėlės. Nors tokios skambios frazės man visada kelia įtarimą, ši pasirodė besanti teisinga. Romanas įtraukė ir sudomino, herojai simpatiški, sužinojau šį tą naujo apie budelio profesiją. Tiesa, panašumų su „Rožės vardu“ tik tiek, kad veiksmas vyksta viduramžiais, bandoma išsiaiškinti žmogžudystes, o pagrindiniai veikėjai yra labiau išsilavinę ir ne tokie prietaringi, kaip eiliniai tamsuoliai. Skirtumai žymiai ryškesni: „Koriko duktė“ – paprastas, vienu ypu praryjamas smagus istorinis detektyvas, kur veiksmas veja veiksmą, o „Rožės vardas“ – daugialypis ir sudėtingas kūrinys, kur plačiai aprašoma visuomeninė, religinė ir politinė to meto padėtis, nusikaltimo tyrimą kiek nustumiant į šoną; skaityti sunkiau, bet galima ir kur kas daugiau sužinoti. Man patiko abu :)

Tesiu pažadą sau

Jau senokai perskaičiau močiutės išgirtąjį B. Glasterio „Geriausią Matijaus paveikslą“, bet sukurpti bent ką nors panašaus į recenziją vis neprisiruošiau. Gal todėl, kad knyga nesužavėjo taip labai, kaip tikėjausi? Ir dar įsitikinau tuo, ką ir šiaip buvo galima nujausti – dalykai, kurie atrodė juokingi močiutei, man tik vietomis išspaudė šypsenėlę, o dažniausiai kėlė nuobodulį. Tų „pusamžio tapytojo“ (taip jis vadinamas anotacijoje, bet aš vadinau jį autoriumi) svarstymų šiuolaikinio ir apskritai meno tematika man pasirodė gerokai per daug ir atsidavė jie banalumu. Žymiai įdomesni buvo studentiškų dienų Dailės akademijoje prisiminimai. Šiaip knyga skaitėsi lengvai (gal dėl trumpų skyrelių ir paprasto rašymo stiliaus) ir sudomino, bet neįtraukė taip, kad sunku būtų atsiplėšti. Iš trijų pagrindinių veikėjų labiausiai patiko freskų tapytoja, tikriausiai todėl, kad norėčiau būti į ją panaši savo vidine laisve ir ramybe. Taip pat džiaugiuosi sužinojusi šį tą apie freskas (įsivaizdavau, kad tai paprasti piešiniai ant sienos), apie vienuolių antanitų gydytą viduramžių ligą (čia jau pačiai teko gūglinti) ir apie dailininką Matijų (pasirodo, toks tikrai buvo). Labirinto idėja įdomi, bet norėjosi daugiau užuominų apie tai, kas tas Minotauras (matyt, aš labai nenuovoki, bet taip ir nesupratau, kas jis). Nors gal toks ir buvo autoriaus sumanymas – palikti daug erdvės skaitytojo vaizduotei.
Išvados? Tikriausiai vertinčiau geriau, jei būčiau tikėjusis mažiau, bet ir negaliu sakyti, kad labai nusivyliau. Skaitykit!
P.S. Pasirodo, Benas Glasteris – moteris! O aš dar stebėjausi, kaip jaunam vyrukui (taip buvau nusprendusi iš ankstesnio pagūglinimo) pavyko sukurti tokį įtaigų moters paveikslą :D

Geležinis karalius. Gajaro pilies kalinė*

Štai ir baigiau skaityti pirmas dvi “Prakeiktųjų karalių” serijos dalis. Nežinau, ar ieškosiu kitų… Daug tikėjausi iš šių knygų (pati kalta), todėl nusivyliau. Bet kurgi nesitikėsi, žinodamas, kad ši serija įkvėpė G. R. R. Martiną rašyti “Ledo ir ugnies giesmę” (tai tikrasis “Sostų žaidimas”, anot jo). Be to, šiuos M. Driuono romanus gyrė ir Patrikas iš Pat’s Fantasy Hotlist. Tiesa, negaliu sakyti, kad visai nepatiko. Įdomūs istoriniai faktai, šiek tiek pagardinti mitais, daug veiksmo, skaitosi lengvai. Knygutės nedidelės ir puikiai telpa į rankinuką (labai svarbu ;)). Deja, iki GRRM toli gražu netraukia… Labiausiai pasigedau intrigos, netikėtų posūkių, paslapčių ir jų visai nelaukto atskleidimo, visaip persipinančių sąmokslų gijų. To kupina “Ledo ir ugnies giesmė”, o “Prakeiktuosiuose karaliuose” viskas iš karto atskleidžiama ir pateikiama kaip ant lėkštutės: ir kas ką nunuodijo, ir kokie kieno motyvai, ir kas kieno sąjungininkai, ir kas kam kokius spąstus paspendė (nesupratingam skaitytojui netgi paaiškinama, ką reiškia vieni ar kiti herojų poelgiai). Todėl  knygas visada lengva padėti į šalį paskaičius kelis skyrelius (gal tai ir privalumas, neužmiršti pavalgyti ir lengvai nueini miegoti). Personažai man pasirodė kiek šabloniški, su jais nepavyko susigyventi taip, kad dėl jų likimo jaudinčiausi, kaip dėl draugų.
Jei vertinčiau skaitytas knygas penkiabalėj sistemoj, dabar tektų sukti galvą, kiek skirti: 3 ar 4. Visa laimė, kad nevertinu :)

*Originalus pavadinimas – “La Reine étranglée”, angliškai išversta kaip “The Strangled Queen”. Kiek radau, yra bent 3 šios knygos leidimai lietuvių kalba, ir paskutiniame pavadinimas jau išverstas (“Pasmaugtoji karalienė”), o ne sugalvotas (“Gajaro pilies kalinė”). Jei kas klaustų mano nuomonės, sakyčiau, kad originalas labai jau spoilina :)