Ši Laimono Briedžio knyga bene ilgiausiai iš visų užsigulėjo ant staliuko prie lovos (gal tik R. Petrausko „Trečiojo Reicho triumfas“ dar galėtų konkuruoti). Karts nuo karto vis paimdavau, perskaitydavau kelis puslapius ir vėl ilgam užmiršdavau. Kitas tik pradėdavau ir prarydavau, kaip šokoladinius saldainius, ar mėgaudavausi ilgiau, kaip įvairiasluoksniais tortais, o šią gromuliavau ilgai ir sunkiai, kaip puodą sprangios košės. Negaliu sakyt, kad nebuvo įdomu – daug naujų faktų, nuomonių, požiūrių; platus ir įvairiapusis Vilniaus vaizdas. Jei ir toliau lyginčiau su maistu, tai ingredientai kaip ir geri, sveiki ir maistingi, o nesivalgo, nors tu ką… Kadangi knyga visaip kaip išgirta, ir ne tik žinomų gurmanų, bet ir mano pažįstamų, tai, matyt, belieka kaltinti savo neišlavintą skonį :( (Taip pat reikia pripažinti, kad apskritai negrožinių knygų skaitau nedaug, o iš jų, kiek pamenu, tik vienintelė D. G. Myers „Psichologija“ sudomino taip, kad sunku buvo atsitraukt.) Įveikinėdama „Vilnių – savą ir svetimą“ labiausiai kliuvau už, mano supratimu, klampios ir painios sakinių struktūros, o kai kur trukdė per didelė tarptautinių žodžių gausa (lyg autorius norėtų pademonstruoti savo erudiciją, ar rašytų siauram akademiniam, o ne plačiam eilinių skaitytojų ratui). Kad būtų aiškiau, štai įmantri citata iš pačio pirmo puslapio: „Kelias į Romą nustojo rodyti išskirtinę, vienpusę kartografinę kryptį ir virto gyvenimo prasmės ieškojimo alegorija. Praradęs geografinio tikslo aureolę, Romos įvaizdis tapo gyvenimiškų sprendimų kelrodžiu, istorinių klaidžiojimų arba asmeninių nesusivokimų priešprieša“; arba kita, jau link knygos pabaigos: „Regint neseniai praūžusio smurto vaizdą, retrospektyvi įžvalga virsta introspektyvia emocija, ir miestas tampa asmeninių prisiminimų ir istorinės atminties vieta – imperinės sielograužos kapinynu“. Suprantu, kad tokia nuomonė nieko gero apie mane nepasako (išsigando sudėtingesnių minčių ir tarptautinių žodžių, cha cha, tai bent skaitytoja!), ir gal be reikalo kabinėjuosi prie dėstymo manieros, kai turinio vertingumas – neabejotinas. Vis tik įdomiausi ir patraukliausi man pasirodė cituojami vilniečių ir Vilniaus svečių prisiminimai, o vingrūs autoriaus apibendrinimai skaitymą dažnai paversdavo darbu.
Atmintukas 