Gal kam vokų?

Anais laikais, kai laimingi socialistinių respublikų piliečiai „nešė“ ir „kombinavo“ viską, prie ko tik prieidavo, kuo galėjo šeimą, gimines ir artimuosius pradžiuginti „Lietuvos sąjunginės spaudos“ darbuotojas? Teisingai, knygomis! Ir štai nedidelio 2 kambarių butuko lentynose tvarkingai dviem eilėm susispaudę dulka kokie 1800 tomelių (nesiskundžiu, bet visokių ten Lenino raštų galėtų ir nebūt). O prasidėjusio remonto proga pajudinus apatinių lentynų turinį paaiškėjo, kad tai ne vienintelis sukauptas gėris – atradome krūvas vokiškų ir čekoslovakiškų madų žurnalų, pundus „vintažinių“ atviručių ir pluoštus pageltusių vokų.

kovo8kovo8-2

 

Išsiųskite sveikinimą Tarptautinės moters dienos proga!

 

 

 

 

 

 

naujieji metainaujieji metai-2

 

Naujieji netruks ateiti…

 

 

 

 

 

 

 

Sveikinimą užrašyti irgi turime ant ko:
su kovo 8
su Naujaisiais

Advertisements

Trumpa fantastikos apžvalgėlė

1. Hugh Howey „Šachtą“ perskaičiau labai greitai. Įtraukianti, įdomus pasaulis ir jo taisyklės, įtaigūs ir patrauklūs personažai. Žodžiu, puikiai. Iš karto rezervavau bibliotekoj priešistorę „Pamaina“, tikiuosi, nebus prastesnė.
2. „Kitos knygos“ neseniai išleido A. ir B. Strugackių „Pikniką šalikelėje“, necenzūruotą versiją. Prieš kokius 20 metų jau buvau skaičius, bet nelabai ką teprisiminiau, todėl vėl susiradau lentynoj senuosius „Zenito“ „Neskirtus pasimatymus“. Nors, autorių teigimu, šioje knygoje apysaka buvo negailestingai ir nepateisinamai nuredaguota (plačiau – čia), iš jų pasisakymų atrodo, kad kūrinio esmė išlikusi, o nukentėjo nebent kalbos ar atmosferos įtaigumas (bet jei neturit ar neskaitėt ankstesniojo leidimo, aišku, geriau imti naująjį). Skaitosi lengvai, idėjos – superinės (vien jau toji, kuri davė knygai pavadinimą, ko verta!), veikėjai išskirtiniai, fantastinė dalis originali ir netikėta. Klasika.
3. Trudi Canavan „Juodąjį magą“ leidykla išgyrė kaip fantastikos šedevrą, knygyno, kuriame dirbau, vedėja liaupsino išsijuosus, o aš sugebėjau įveikt tik 100 puslapių… Jei būčiau norėjus pasikankint, gal būčiau ir užbaigus, bet, žinodama, kad čia tik pirma dalis iš knygų serijos, nusprendžiau nebevargti (nors kelios recenzijos ir žadėjo įdomesnę pabaigą). Skaitant viskas atrodė girdėta ir nuvalkiota, kaip sena įgrisusi melodija, nykokos pagrindinės veikėjos tolesnis likimas manęs visai nesudomino, o magijos pasireiškimo idėja tik suerzino primityvumu. Galbūt vertinčiau kitaip, jei tai būtų mano pirma į rankas paimta fantasy knyga. Galbūt.

Oliver Pötzsch „Koriko duktė“

„Jei patiko Umberto Eco „Rožės vardas“, ši knyga jums“, skelbia anotacija ant nugarėlės. Nors tokios skambios frazės man visada kelia įtarimą, ši pasirodė besanti teisinga. Romanas įtraukė ir sudomino, herojai simpatiški, sužinojau šį tą naujo apie budelio profesiją. Tiesa, panašumų su „Rožės vardu“ tik tiek, kad veiksmas vyksta viduramžiais, bandoma išsiaiškinti žmogžudystes, o pagrindiniai veikėjai yra labiau išsilavinę ir ne tokie prietaringi, kaip eiliniai tamsuoliai. Skirtumai žymiai ryškesni: „Koriko duktė“ – paprastas, vienu ypu praryjamas smagus istorinis detektyvas, kur veiksmas veja veiksmą, o „Rožės vardas“ – daugialypis ir sudėtingas kūrinys, kur plačiai aprašoma visuomeninė, religinė ir politinė to meto padėtis, nusikaltimo tyrimą kiek nustumiant į šoną; skaityti sunkiau, bet galima ir kur kas daugiau sužinoti. Man patiko abu :)

Knygų ir muzikos šventė

Knygų mugė, penktadienis, 13.30-20.30.
Buvo smagu, vaikščiojau išsišiepus nežinia dėl ko – ar vien nuo gausybės knygų, ar kad visi aplink (o tų visų tikrai netrūko!) skleidė geros nuotaikos bangas (fluidus, daleles ar ką ten dar). O vaikščiojau, beje, ne tuščiai – lentynose, stalčiuose ir ant spintelės sau vietas jau rado V. Poškaus „Nedingęs Vilnius“ (11 €), R. Gavelio „Vilniaus džiazas“ (5 €), 32 atvirutės su M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijomis (vienos kaina – 0,02 €!!) ir „Skylės“ naujausias albumas „Vilko vartai“ (10 €) – nusipirkt tai nusipirkau, ale paklausyt tai neturiu kuo :D Nieko, nuo trečiadienio jau turėčiau turėt.
Dar užsukau į kelis renginius:
📖 J. Franko „Atsiminimų“ 2 knygos pristatymą. Kaip neskaičiusiai 1 knygos ir apie tą Franką nedaug težinančiai (tik kiek liko galvoj iš L. Briedžio savo ir svetimo Vilniaus), tai dar palyginus visai įdomiai laiką praleidau.
📖 R. Dimos „Vilniaus plovo“ ragavimą (nesusilaikiau :)). Čia ir apie rašytoją, ir apie knygą žinojau tikrai nemažai, galvojau, kad gal bus prėskoka, bet susivalgė skaniai :).
📖 Nežinomas Vivaldžio „Metų laikų“ istorijas. Spėliojau, prie ko čia knygų mugės pagrindinėj salėj klasikinė muzika?! Pasirodo, kompozitorius užrašė ne tik natas, bet ir sonetus, pasakojančius, kas vyksta grojant orkestrui: ar ten upelis čiurlena, ar paukšteliai čiulba, ar audra kyla. Išėjau sužavėta – ir muzika graži, ir istorijos įdomios.
📖 „Bix Ray“ pristatymą. Bix – jėga, bet pasirodymas buvo labai trumpas, 5 ar 6 dainos… O aš mat tikėjausi valandos koncerto :-)

receptas

Išrašė vaistukų (čia bandau vaizduot intelektualę ;-)).

Statistika

Paskaičiavau, kad per 2015 metus perskaičiau vos 12 knygų (iš jų dvi antrą kartą, tai naujų tik 10). O juk laiko tikrai buvo –  bimbinėjau sau namie beveik 7 mėnesius! Gal buvau primiršus skaitymo malonumą? Gal įdomios knygos nepapuolė po ranka? Kitus 5 mėnesius dirbau knygyne, ten aplink vienos pagundos, atrodo ir tą čiupčiau, ir aną, bet galiausiai, visą dieną pralaksčius ir pramalus liežuviu, knygoms neberasdavau jėgų… Užtat atsigriebiu dabar – iki vasario 13 d. jau perskaičiau tiek, kiek per visus praeitus metus :-) Beje, trečdalis iš jų – Jo Nesbø trileriai. Visa Hario Hūlės serija man kaip narkotikai, pradėjus negaliu sustot, o paskui norisi dar ir dar. Labiau įtraukė gal tik Stieg Larsson „Millennium“ trilogija, bet ji, deja, greitai baigėsi.

Tesiu pažadą sau

Jau senokai perskaičiau močiutės išgirtąjį B. Glasterio „Geriausią Matijaus paveikslą“, bet sukurpti bent ką nors panašaus į recenziją vis neprisiruošiau. Gal todėl, kad knyga nesužavėjo taip labai, kaip tikėjausi? Ir dar įsitikinau tuo, ką ir šiaip buvo galima nujausti – dalykai, kurie atrodė juokingi močiutei, man tik vietomis išspaudė šypsenėlę, o dažniausiai kėlė nuobodulį. Tų „pusamžio tapytojo“ (taip jis vadinamas anotacijoje, bet aš vadinau jį autoriumi) svarstymų šiuolaikinio ir apskritai meno tematika man pasirodė gerokai per daug ir atsidavė jie banalumu. Žymiai įdomesni buvo studentiškų dienų Dailės akademijoje prisiminimai. Šiaip knyga skaitėsi lengvai (gal dėl trumpų skyrelių ir paprasto rašymo stiliaus) ir sudomino, bet neįtraukė taip, kad sunku būtų atsiplėšti. Iš trijų pagrindinių veikėjų labiausiai patiko freskų tapytoja, tikriausiai todėl, kad norėčiau būti į ją panaši savo vidine laisve ir ramybe. Taip pat džiaugiuosi sužinojusi šį tą apie freskas (įsivaizdavau, kad tai paprasti piešiniai ant sienos), apie vienuolių antanitų gydytą viduramžių ligą (čia jau pačiai teko gūglinti) ir apie dailininką Matijų (pasirodo, toks tikrai buvo). Labirinto idėja įdomi, bet norėjosi daugiau užuominų apie tai, kas tas Minotauras (matyt, aš labai nenuovoki, bet taip ir nesupratau, kas jis). Nors gal toks ir buvo autoriaus sumanymas – palikti daug erdvės skaitytojo vaizduotei.
Išvados? Tikriausiai vertinčiau geriau, jei būčiau tikėjusis mažiau, bet ir negaliu sakyti, kad labai nusivyliau. Skaitykit!
P.S. Pasirodo, Benas Glasteris – moteris! O aš dar stebėjausi, kaip jaunam vyrukui (taip buvau nusprendusi iš ankstesnio pagūglinimo) pavyko sukurti tokį įtaigų moters paveikslą :D

Prašinėtojai

Nesuprantu žmonių, kurie ateina į knygyną prašmatniame prekybos centre, išsirenka brangią knygą (ar net jų krūvelę) ir ima kaulyti „nuolaidėlės“. Ar jie nežino, kur atėjo? Aš, pavyzdžiui, seniai nebeperku knygų knygynuose, nors dabar viename iš jų ir dirbu. Juk yra ne vienas būdas sutaupyti: užsisakyti internetu (gal net tiesiai iš leidyklos), palaukti, kol bus akcija Maximoj (Rimi, Iki, Norfoj ar kitur), pirkti knygų mugės, „Sostinės dienų“ ir panašių renginių metu, ar pagaliau įsigyti jau skaitytą leidinį iš sena.lt. Bet jei norite gauti naujausią knygą patogiai kelyje tarp darbo ir maisto prekių parduotuvės, jei mėgstate ilgai ir ramiai pasivaikščioti tarp lentynų, kur niekas vežimėliu jums į gerą vietą netrinktels ir krepšeliu į šoną nevožtels, jei pageidaujate, kad jums padėtų rasti ar išsirinkti gerą knygą, tai būkite malonūs, užmirškite „nuolaidėles“ (o jau tos mažybinės formos bjaurumas!).