Diena, kaip tyčia

Žingsniuoju sau įkaitusiu šaligatviu į biblioteką, baltos lininės kelnės apie kojas plaikstosi. Ausų būgnelius plėšia „Metallica“, reiškia, nuotaika mano ganėtinai sumauta. Jau iš pat ryto, bandydama palenkti, kad į lango stiklą nesiremtų, nulaužiau gražutėlį šviežutėlį orchidėjos stiebuką… O kur dar visa krūva eilinių smegenis spaudžiančių nesąmonių. Tik staiga kad sudiegs kairę blauzdą! Pirma mintis – skruzdėlė pasidarbavo, antra – raumenį sutraukė, nors jaučiu, kad abu spėjimai pro šalį. Puolu raitot klešnės, o ten – vapsva! Aaa!!! Iš panikos nekordinuotai pliaukšėdama sau per koją kažkaip ją, matyt, numušiau, o gal pati paspruko, laimei, daugiau man geluonies nesuleidusi. Likusį kelią vis vaidenosi, kad kojomis kažkas ropoja, todėl bibliotekos tulike dar pasitikrinau, ar tikrai vapsvos kelnėse nebėra, tik tada lengviau atsipūčiau.
Grįžtu namo, išsirengiu, ir čia – naujas siurprizas! Į dešinę šlaunį įsikibusi erkė!!! Aplink jau paraudę… Aišku, vakarykščio geocachinimo po Kalnų parko krūmynus rezultatas… Vieno nesuprantu, kaip aš jos vakar nepastebėjau, atrodo taip atidžiai viską apžiūrėjau, ir dar nusimaudžiau paskui. Gal kad labai maža… Bet vis tiek, kaip sugebėjau nepamatyt, rankomis braukdama nepajaust?!
Ir dar tik 16 val.! Kas toliau? Dėl visa ko, kojos iš namų šiandien nebekelsiu (ir blauzdą vis dar maudžia).
Beje, iš bibliotekos pasiėmiau Hugh Howey „Šachtą“, o jei šita fantastikos naujiena nepatiktų, dar prigriebiau garantuotai įdomią, jau kartą skaitytą, S. Kingo „Nemigą“.

Advertisements

Bjaura kepala brinkin

Taip vadinasi geocaching‘o lobis, kurio niekas nesuranda jau daugiau kaip metai! Šis lobis – iš paslaptingųjų („mystery“) rūšies, jų buvimo vieta paaiškėja tik išsprendus galvosūkį.
Užduoties čia neskelbsiu (gal ir negalima? – tingiu aiškintis), bet štai kokie jos esminiai požymiai: dvi pastraipos keistų nerišlių „sakinių“, kurie sudaryti iš, atrodo, atsitiktinai paimtų „Anykščių šilelio“ žodžių (pvz., Įsmenga ūžė žąsioką žabo medžionės vėjas šilelį); pirmoje pastraipoje, parašytoje žaliai, 16 sakinių, antroje, mėlynoje – 10; užduoties fonas raudonas, o prieš tekstą dar yra sunkiai įskaitomas grafitis su užrašu „geocaching“.
Painiajai užduočiai gvildenti net organizuojamas lobiautojų susiėjimas. Ech, kaip būtų smagu nušluostyti visiems nosį ir pirmai surasti sprendimą! Deja, panašu, kad tai ne mano jėgoms… Negali sakyt, kad nesistengiau. Pritaikiau daugybę tikėtinų ir nelabai sprendimo būdų. Visi jie pagrįsti prielaidomis, kad kiekvienas iš 16 pirmos pastraipos sakinių reiškia vieną koordinačių skaičių, pvz., 54,_ _ _ _ _ ir 25,_ _ _ _ _ (prielaidos teisingumas abejotinas, nes o kam tada antroji 10 sakinių pastraipa??; bet geresnės nesugalvojau), ir kad „Anykščių šilelis“ – sprendimo raktas. Štai ką jau išbandžiau:
1. Sunumeravau visas „Anykščių šilelio“ eilutes, užsirašiau, kuriose eilutėse yra kai kurie užduoties žodžiai (tie, kurių reikia sprendimo prielaidų teisingumui patikrinti). Viena iš didesnių problemų – kai kurie užduoties žodžiai kartojasi poemos tekste kelis kartus, todėl jeigu jų vieta tekste yra svarbi, kaip žinoti, kuris žodis turėtas omeny?
2. Suskaičiavau žodžius užduoties sakiniuose (gavosi labai keistos sekos: 3775333753337577 ir 3577335737) ir raides žodžiuose (vėl gi, ne visuose).
3. Su gautais skaičiais atlikau daug įvairių matematinių veiksmų (pradedant sudėtimi ir baigiant užrašymu trejetainėje, penketainėje ir septintainėje sistemose – pagal tai, kiek žodžių sakinyje).
4. Pažymėjau poemos tekste visus pirmos užduoties dalies žodžius. Įsivaizdavau, kad gal atrasiu kokį dėsningumą. Nepavyko.
Kokia išvada? Ogi ta, kad nelabai turiu ką veikt :D

Lobiai!

Kadangi turiu daug laisvo laiko ir mažai progų iškišti nosį laukan, pradėjau žaisti geokešingą (geocaching). Atrakcijos esmė – rasti lobį (cache). Tiesa, jį radęs nepraturtėsi, bet kol ieškosi – smagus pasibuvimas grynam ore garantuotas.
Štai kaip aš vakar suradau savo antrąjį lobį:
Džiaugdamasi giedru dangum ir šiltu beveik pavasariniu oru nužingsniavau į apytikrę lobio buvimo vietą, pažymėtą programėlėje (pakeliui dar paklampojau aplink Spalvotuosius šaltinius, nors to daryti visai nebuvo būtina). Taigi stoviu miškely, ramu, šviečia saulė, o kur galėtų būti slaptavietė, neturiu žalio supratimo. Nusprendžiau pasinaudoti užuomina, nes negi tikrinsiu visus medžius ir krūmus dešimties metrų spinduliu. Patarimą gavau lakonišką – “didelis medis”. Hmmm… Man jie visi nemaži pasirodė… Na, bet išsirinkau vieną, panašų į didžiausią, apžiūrėjau nuo takelio matomą pusę – nieko. Tada, koja už kojos (medis tai ant šlaito krašto) šiaip taip užėjau iš kitos pusės. Ogi žiū, prie pat šaknų ertmė, kaip tik tinkama lobiui slėpti! Puoliau ranka rausti smėlį ir visai nemenką duobutę iškapsčiau, kol suvokiau, kad nieko ten nėrа… Ech… Tada pažiūrėjau aukštyn. Gal kas galėtų būti kamieno išsišakojime? Deja, ir ten nieko nesimato. Grįžau atgal, pavaikštinėjau pirmyn atgal, pasidairiau, bet joks kitas medis nepasirodė tinkamas. O dar pastebėjau, kad apie tą jau apžiūrėtąjį žemė gerokai ištrypta. Ne, galvoju, turi būti čia, ir viskas. Vėl slenku aplink, tik šį kartą kita kryptimi. Ir, vos tik pakeliu galvą, prieš akis man kuo puikiausiai matosi mėlynas plastikinio cilindro dangtelis… O inde, aišku, lobis! (Tiksliau sakant, suradusiųjų registracijos knygutė ir puponautas.)