Preilos drugeliai 2017

Šiemet drugiai pozavo nenoriai. Nors ir kaip laksčiau iš paskos su mobiliaku, pavyko pagauti tik 3.

Paprastoji šaškytė. Atkreipkite dėmesį, kad antenos buoželė šviesiai ruda. Taip galima atskirti nuo mažosios šaškytės, turinčios tamsiai rudą buoželę. Iki šiandien nė nežinojau, kad drugiai turi tokį organą :)

Šio melsvuolio pasiglamžiusiu sparnu nepavyko identifikuoti…

Tikriausiai vėl paprastoji šaškytė.

Advertisements

Preila 2016: drugeliai

Visus šiuos gražuolius „pagavom“ pakeliui į Vecekrugo kopą.
Įspėjimas: nepaisant kelių valandų, praleistų vartant Povilo Ivinskio ir Jono Augustausko knygą „Lietuvos dieniniai drugiai“ ir spoksant į nuotraukas internete, drugiai gali būti identifikuoti neteisingai.
admirolas
Admirolas.

tamsusis satyras
Tamsusis satyras.

usninukas
Usninukas.

didžiojo perlinuko patinėlis
Didžiojo perlinuko patinėlis.

didžiojo perlinuko patelė
Didžiojo perlinuko patelė.

Diena, kaip tyčia

Žingsniuoju sau įkaitusiu šaligatviu į biblioteką, baltos lininės kelnės apie kojas plaikstosi. Ausų būgnelius plėšia „Metallica“, reiškia, nuotaika mano ganėtinai sumauta. Jau iš pat ryto, bandydama palenkti, kad į lango stiklą nesiremtų, nulaužiau gražutėlį šviežutėlį orchidėjos stiebuką… O kur dar visa krūva eilinių smegenis spaudžiančių nesąmonių. Tik staiga kad sudiegs kairę blauzdą! Pirma mintis – skruzdėlė pasidarbavo, antra – raumenį sutraukė, nors jaučiu, kad abu spėjimai pro šalį. Puolu raitot klešnės, o ten – vapsva! Aaa!!! Iš panikos nekordinuotai pliaukšėdama sau per koją kažkaip ją, matyt, numušiau, o gal pati paspruko, laimei, daugiau man geluonies nesuleidusi. Likusį kelią vis vaidenosi, kad kojomis kažkas ropoja, todėl bibliotekos tulike dar pasitikrinau, ar tikrai vapsvos kelnėse nebėra, tik tada lengviau atsipūčiau.
Grįžtu namo, išsirengiu, ir čia – naujas siurprizas! Į dešinę šlaunį įsikibusi erkė!!! Aplink jau paraudę… Aišku, vakarykščio geocachinimo po Kalnų parko krūmynus rezultatas… Vieno nesuprantu, kaip aš jos vakar nepastebėjau, atrodo taip atidžiai viską apžiūrėjau, ir dar nusimaudžiau paskui. Gal kad labai maža… Bet vis tiek, kaip sugebėjau nepamatyt, rankomis braukdama nepajaust?!
Ir dar tik 16 val.! Kas toliau? Dėl visa ko, kojos iš namų šiandien nebekelsiu (ir blauzdą vis dar maudžia).
Beje, iš bibliotekos pasiėmiau Hugh Howey „Šachtą“, o jei šita fantastikos naujiena nepatiktų, dar prigriebiau garantuotai įdomią, jau kartą skaitytą, S. Kingo „Nemigą“.

Medžioklė (06-29)

Tarp mano skaitomų Facebook’o rašinėtojų yra ne vienas gamtos fotografas ir šiaip gyvūnų mylėtojas, todėl pagrindine naujiena tapo žinia, kad bradauskininkų šutvė rytoj eilinį kartą bandys prastumti įstatymą, leidžiantį naudoti naktinius taikiklius medžioklėje. Atseit, nepakankamai dar žvėrių prišaudo… Ko dar užsimanys?! Kad gyvūnai patys ateitų ir pasiprašytų nugalabijami?? Apskritai nesu nusistačius prieš medžioklę, bet, mano galva, teisingiausia būtų leisti naudoti tik lanką ir peilį, bent būtų panašiau į lygias galimybes :-)
UPD. Klausimas išbrauktas iš darbotvarkės!

Kaitra (06-25)

Kokios dar gali būti naujienos šeštadienį prie 32 laipsnių karščio?! (Nesiskundžiu, gink Dieve!)
Kas netingėjo, toliau aptarinėjo Brexit galimas pasekmes, o visi kiti skrudo prie jūros ar kitų vandens telkinių. Saulė gi kepino išsijuosus:
uv
Mes tuo tarpu gaivinomės šaltibarščiais, ledais ir arbūzu, ir vėl linksminomės stebėdami lašinių likučius kapojantį genį.

Už lango

Už apmusijusio, seniai plovimo besiprašančio virtuvės lango, ant beržo šakos kabo lašiniai. Kažkada (gal gruodį) tai buvo visai padorus gabaliukas, skirtas zylių racionui paįvairinti (jei saulėgrąžos atsibostų). Dabar gi, tai nuo karščio nuvarvėję ir suodžiais gerokai apsinešę apgailėtini likučiai, toli gražu nepuošiantys vaizdo pro langą. Jau buvau beprisiruošianti juos nuimti, kai vieną rytą žiūriu, ogi lašinius įsijautęs kapoja didysis margasis genys! Darbavosi gal 5 minutes, Š. net spėjo fotiką atsinešt. Visai margasis pablūdo, pamaniau sau, gal nuo vėjo ar šalčio (tądien tebuvo 8° C – vėsoka kaip birželiui). Bet geniui mano manymai nė motais – šiandien jis ir vėl atskrido pataršyti saulėje įšilusių lašinukų. Panašu, teks dar palikti juos kaboti :)

Žiemos pramoga

Keistai skamba, ar ne? Pramoga. Kodėl ne pramogos? Toks junginys atrodytų įprasčiau ir iš karto pagalvotumėt apie slidinėjimą, čiužinėjimą, leidimąsi rogutėmis nuo kalno ar senio besmegenio lipdymą. Bet man šie užsiėmimai su maloniu laisvalaikiu nelabai siejasi. Esu visiška šalčmirė ir idealią žiemą įsivaizduoju besniegę ir be neigiamos temperatūros. Deja, gyvenant Lietuvoj oras dažniausiai jau nuo gruodžio pradeda visai neatitikti mano norų (ir net nėra kam pasiskųsti!), tad tenka lindėt namie po pleduku su puodeliu karštos arbatos. Kompaniją  visada mielai palaiko knyga, planšetė ar “Verslo klasė”. Tiesa, be jų neapsienu ir vasarą. O štai pilkomis žiemos dienomis, kai, atrodo, taip ir neprašvinta, nuotaiką man pakelia maži džiaugsmai už lango, nešiojantys saulėgrąžas ir besipešantys dėl lašinių. Anksčiau nebūčiau ir pagalvojusi, kad paukščius stebėti taip įdomu: štai zylės atlekia po vieną, pasičiumpa po sėklytę ir skrenda kur atokiau lesti (labai panašu į kalimą – taip įnirtingai jos snapais darbuojasi), o va žvirblis kaip ponas užtupia visą lesyklą (dažnai ir visas vidun sulenda) ir šauniai sau po saulėgrąžas turškiasi, ką lauk išmesdamas, ką sutriaukšdamas. Panašiai ir žaliukės – kramsnoja sau neskubėdamos ir visus kitus pretendentus piktai vydamos. Pastveria saulėgrąžą ir varto visaip snape, kol galiausiai išlukštena arba pameta:-) O kaip smagu, kai pasirodo koks nematytas paukštis! Baisingai šaltą ir ilgą užpraeitą žiemą kurį laiką lankėsi čimčiakai, kurių pilvukai atrodo lyg ištepti raudonais dažais (jiems identifikuoti neužteko M. Kirstuko knygutės “Paukščiai”, pagal kurią paprastai nustatinėju naujokų rūšį, teko pasitelkti vikipediją) ir ilgokai akį džiugino sniegenos – rausvi ir rusvi bumbulai ant plikų krūmų. Šiais metais įvairovė kol kas nedidelė (nieko keisto, kai sniego dar tik kur ne kur, o šaltis spaudžia, panašu, tik puse pajėgumo). Nuolatiniai lankytojai – didžiosios zylės ir viena mėlynoji zylikė (įdomu, ar ta pati, kur ir pernai atskrisdavo, visada viena), karklažvirbliai (keista, bet naminio žvirblio dar nė vieno nepastebėjau). Retkarčiais viena kita žaliukė užsuka. Ir dar mačiau pilkąją zylę (nepavyko atpažint, paprastąją ar šiaurinę), kuriai, matyt, čia nepatiko, nes daugiau nepasirodė. Užtai nuolatiniams lesėjams saulėgrąžas tik spėk pilti, o lašinys, atrodo, akyse tirpsta :-)
Jei ir jūs norėtumėte taip papramogauti, lesyklėlę pasidaryti visai paprasta. Tik kai priviliosite būrį skraiduolių, turėsite lesinti iki pat pavasario, nes jie pripras rasti pas jus maisto ir jo lauks. O jei nesulauks, istorija gali baigtis liūdniau, nei “Kliudžiau” ar “Brisiaus galas”…