Tesiu pažadą sau

Jau senokai perskaičiau močiutės išgirtąjį B. Glasterio „Geriausią Matijaus paveikslą“, bet sukurpti bent ką nors panašaus į recenziją vis neprisiruošiau. Gal todėl, kad knyga nesužavėjo taip labai, kaip tikėjausi? Ir dar įsitikinau tuo, ką ir šiaip buvo galima nujausti – dalykai, kurie atrodė juokingi močiutei, man tik vietomis išspaudė šypsenėlę, o dažniausiai kėlė nuobodulį. Tų „pusamžio tapytojo“ (taip jis vadinamas anotacijoje, bet aš vadinau jį autoriumi) svarstymų šiuolaikinio ir apskritai meno tematika man pasirodė gerokai per daug ir atsidavė jie banalumu. Žymiai įdomesni buvo studentiškų dienų Dailės akademijoje prisiminimai. Šiaip knyga skaitėsi lengvai (gal dėl trumpų skyrelių ir paprasto rašymo stiliaus) ir sudomino, bet neįtraukė taip, kad sunku būtų atsiplėšti. Iš trijų pagrindinių veikėjų labiausiai patiko freskų tapytoja, tikriausiai todėl, kad norėčiau būti į ją panaši savo vidine laisve ir ramybe. Taip pat džiaugiuosi sužinojusi šį tą apie freskas (įsivaizdavau, kad tai paprasti piešiniai ant sienos), apie vienuolių antanitų gydytą viduramžių ligą (čia jau pačiai teko gūglinti) ir apie dailininką Matijų (pasirodo, toks tikrai buvo). Labirinto idėja įdomi, bet norėjosi daugiau užuominų apie tai, kas tas Minotauras (matyt, aš labai nenuovoki, bet taip ir nesupratau, kas jis). Nors gal toks ir buvo autoriaus sumanymas – palikti daug erdvės skaitytojo vaizduotei.
Išvados? Tikriausiai vertinčiau geriau, jei būčiau tikėjusis mažiau, bet ir negaliu sakyti, kad labai nusivyliau. Skaitykit!
P.S. Pasirodo, Benas Glasteris – moteris! O aš dar stebėjausi, kaip jaunam vyrukui (taip buvau nusprendusi iš ankstesnio pagūglinimo) pavyko sukurti tokį įtaigų moters paveikslą :D