VU

Vartau senus Vilniaus nuotraukų albumus, ir kokią smagią detalę radau: 1980 m. albume – Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybinio Vinco Kapsuko universiteto nuotraukos, o 1985 m. – tiesiog Vilniaus universiteto! Nors tikrasis vardas Universitetui grąžintas tik 1990 m.
Dabar atrodo smulkmena, o tuo metu gal kažkam buvo didelė pergalė.

Vilnius – savas ir svetimas

Ši Laimono Briedžio knyga bene ilgiausiai iš visų užsigulėjo ant staliuko prie lovos (gal tik R. Petrausko „Trečiojo Reicho triumfas“ dar galėtų konkuruoti). Karts nuo karto vis paimdavau, perskaitydavau kelis puslapius ir vėl ilgam užmiršdavau. Kitas tik pradėdavau ir prarydavau, kaip šokoladinius saldainius, ar mėgaudavausi ilgiau, kaip įvairiasluoksniais tortais, o šią gromuliavau ilgai ir sunkiai, kaip puodą sprangios košės. Negaliu sakyt, kad nebuvo įdomu – daug naujų faktų, nuomonių, požiūrių; platus ir įvairiapusis Vilniaus vaizdas. Jei ir toliau lyginčiau su maistu, tai ingredientai kaip ir geri, sveiki ir maistingi, o nesivalgo, nors tu ką… Kadangi knyga visaip kaip išgirta, ir ne tik žinomų gurmanų, bet ir mano pažįstamų, tai, matyt, belieka kaltinti savo neišlavintą skonį :( (Taip pat reikia pripažinti, kad apskritai negrožinių knygų skaitau nedaug, o iš jų, kiek pamenu, tik vienintelė D. G. Myers „Psichologija“ sudomino taip, kad sunku buvo atsitraukt.) Įveikinėdama „Vilnių – savą ir svetimą“ labiausiai kliuvau už, mano supratimu, klampios ir painios sakinių struktūros, o kai kur trukdė per didelė tarptautinių žodžių gausa (lyg autorius norėtų pademonstruoti savo erudiciją, ar rašytų siauram akademiniam, o ne plačiam eilinių skaitytojų ratui). Kad būtų aiškiau, štai įmantri citata iš pačio pirmo puslapio: „Kelias į Romą nustojo rodyti išskirtinę, vienpusę kartografinę kryptį ir virto gyvenimo prasmės ieškojimo alegorija. Praradęs geografinio tikslo aureolę, Romos įvaizdis tapo gyvenimiškų sprendimų kelrodžiu, istorinių klaidžiojimų arba asmeninių nesusivokimų priešprieša“; arba kita, jau link knygos pabaigos: „Regint neseniai praūžusio smurto vaizdą, retrospektyvi įžvalga virsta introspektyvia emocija, ir miestas tampa asmeninių prisiminimų ir istorinės atminties vieta – imperinės sielograužos kapinynu“. Suprantu, kad tokia nuomonė nieko gero apie mane nepasako (išsigando sudėtingesnių minčių ir tarptautinių žodžių, cha cha, tai bent skaitytoja!), ir gal be reikalo kabinėjuosi prie dėstymo manieros, kai turinio vertingumas – neabejotinas. Vis tik įdomiausi ir patraukliausi man pasirodė cituojami vilniečių ir Vilniaus svečių prisiminimai, o vingrūs autoriaus apibendrinimai skaitymą dažnai paversdavo darbu.

1

Estoy aprendiendo español

Vis pasvarstydavau, kad noriu mokytis. Ką nors. Kad smegenys neapkerpėtų. O ir pasąmonė primygtinai ragino – mokykis! (Bent jau aš taip aiškinu itin dažnus sapnus apie mokyklą.) Pradėjau psichologijos įvadinį kursą www.coursera.org, bet užmečiau. Tada galvoju, gal reikia kokią naują kalbą išmokt, gal vokiečių (teta gyvena Vokietijoj), gal ispanų (Ispanijoj nei Meksikoj, deja, niekas negyvena, bet kalba graži, ir, sako, nelabai sudėtinga), bet vaje vaje, koks vargas – susirasti mokyklą, užsiregistruoti, vaikščioti į užsiėmimus pagal grafiką bent dukart į savaitę (kaip į kokį darbą po darbo) ir dar už tai mokėti… Nea, sakau sau, lauke šalta (lyja, sninga, vėjas, karštis ir kiti gaivalai), o ant krosnies – šilta ir ramu, neisiu aš į jokius kursus. O paskui, vieną eilinę murksojimo darbe prie kompo dieną, perskaičiau straipsnį apie internetines kalbų mokymosi priemones ir apsišvietė man protas – taigi galiu mokytis savarankiškai! Kiek noriu ir kada noriu. Su malonumu, o ne dėl to, „kad pinigus jau sumokėjau“.
Pradėjau nuo memrise.com. Tuo metu lietuviškų kursų dar nebuvo, tai mokiausi iš anglų. Procesas pasirodė besąs smagus ir paprastas (tapšnoji sau planšetinio ekraną atsipūtęs, ir tiek), bet nelabai naudingas. Atmintinai išmokus žodžius ir frazes, deja, neįgijau jokio supratimo gramatiką… Užtat iškilo daugybė klausimų (kodėl čia „soy“, o čia „estoy“? Kas per keisti žodeliai „lo“, „he“? Kodėl ll vienur taria kaip j, o kitur – kaip ž?) ir noras žūtbūt rasti atsakymus. Nusprendžiau, kad be lietuviškų paaiškinimų vis tik neišsiversiu. Truputį panaršius, sena.lt už mažiau nei pusę kainos pavyko gauti Gedimino Degėsio „Español. Ispanų kalbos vadovėlį“. Labai padėjo! Nors ir ne itin išsamus, bet pradedančiam – pats tas. Iki šiol man tai svarbiausia mokymosi priemonė. Jau neskubėdama perėjau 12 pamokų iš 20 (kaip kokio žaidimo lygius skaičiuoju :)), kai įveiksiu visas, tai turbūt kalbą būsiu išmokus. :D Žodžiams įsiminti labai praverčia ankisrs.net kompiuterinės kortelės (ech, kodėl mokykloj tokių neturėjau…), tiesa, visus žodžius tenka pačiai suvesti (būtų galima pasinaudoti kitų sudarytais ir pasidalintais žodynėliais, deja, lietuvių – ispanų nebuvo*). Labai smagi (ir gal net šiek tiek naudinga :)) duolingo.com programėlė, žaidžiu su ja iki šiol. Didžiausias trūkumas – anglų kalba. Gaunasi dvigubas darbas, kai mintyse iš (į) ispanų tenka kapstytis per tarpinę anglų… O ir pagauti niuansus žymiai sunkiau. Dar jei anglų mokėčiau puikiai, gal būtų kitas reikalas, deja, esu pasiekusi tik kokį B2 lygį. Plačiau apie gramatiką skaitau www.spanishdict.com, o įvarių žodžių vartojimo niuansų randu www.wordreference.com (ir vėl viskas angliškai). Memrise taip pat vis dar naudoju, labai tinka veiksmažodžių (ypač netaisyklingų) asmenavimui mokytis.  Klausymui lavinti linksmai su daina – lyricstraining.com. Tiesa, programėlės programėlėm, o kalbėjimo įgūdžiai lieka nuliniai… Gal reikia kalbėti su savimi ispaniškai? :-) Apskritai, labiausiai trūksta praktikos. Aišku, galima imti bet kokį tekstą ir bandyti išversti, bet kas ištaisys klaidas?.. Ai, bet tiek to, kam tie rimti svarstymai. Svarbiausia, kad mokytis man įdomu ir smagu. Koks azartas pagauna! Dar tą išsiaiškint, dar šitą suprasti! Net geriau, nei kryžiažodžius spręsti. :-) Gal žinote dar kokių smagių priemonių kalboms mokytis?

*Dabar jau yra, mano :)

 

Bjaura kepala brinkin

Taip vadinasi geocaching‘o lobis, kurio niekas nesuranda jau daugiau kaip metai! Šis lobis – iš paslaptingųjų („mystery“) rūšies, jų buvimo vieta paaiškėja tik išsprendus galvosūkį.
Užduoties čia neskelbsiu (gal ir negalima? – tingiu aiškintis), bet štai kokie jos esminiai požymiai: dvi pastraipos keistų nerišlių „sakinių“, kurie sudaryti iš, atrodo, atsitiktinai paimtų „Anykščių šilelio“ žodžių (pvz., Įsmenga ūžė žąsioką žabo medžionės vėjas šilelį); pirmoje pastraipoje, parašytoje žaliai, 16 sakinių, antroje, mėlynoje – 10; užduoties fonas raudonas, o prieš tekstą dar yra sunkiai įskaitomas grafitis su užrašu „geocaching“.
Painiajai užduočiai gvildenti net organizuojamas lobiautojų susiėjimas. Ech, kaip būtų smagu nušluostyti visiems nosį ir pirmai surasti sprendimą! Deja, panašu, kad tai ne mano jėgoms… Negali sakyt, kad nesistengiau. Pritaikiau daugybę tikėtinų ir nelabai sprendimo būdų. Visi jie pagrįsti prielaidomis, kad kiekvienas iš 16 pirmos pastraipos sakinių reiškia vieną koordinačių skaičių, pvz., 54,_ _ _ _ _ ir 25,_ _ _ _ _ (prielaidos teisingumas abejotinas, nes o kam tada antroji 10 sakinių pastraipa??; bet geresnės nesugalvojau), ir kad „Anykščių šilelis“ – sprendimo raktas. Štai ką jau išbandžiau:
1. Sunumeravau visas „Anykščių šilelio“ eilutes, užsirašiau, kuriose eilutėse yra kai kurie užduoties žodžiai (tie, kurių reikia sprendimo prielaidų teisingumui patikrinti). Viena iš didesnių problemų – kai kurie užduoties žodžiai kartojasi poemos tekste kelis kartus, todėl jeigu jų vieta tekste yra svarbi, kaip žinoti, kuris žodis turėtas omeny?
2. Suskaičiavau žodžius užduoties sakiniuose (gavosi labai keistos sekos: 3775333753337577 ir 3577335737) ir raides žodžiuose (vėl gi, ne visuose).
3. Su gautais skaičiais atlikau daug įvairių matematinių veiksmų (pradedant sudėtimi ir baigiant užrašymu trejetainėje, penketainėje ir septintainėje sistemose – pagal tai, kiek žodžių sakinyje).
4. Pažymėjau poemos tekste visus pirmos užduoties dalies žodžius. Įsivaizdavau, kad gal atrasiu kokį dėsningumą. Nepavyko.
Kokia išvada? Ogi ta, kad nelabai turiu ką veikt :D

Rankdarbis

Žydinčios saulėgrąžos man primena mažas saulutes. Jos gali šiek tiek nušviesti niūrius namus pilką žiemos dieną. O jeigu gėlės vazoje nuvyto ar pasodintos vazonėlyje dar neišsiskleidė, sušildyti gali ir iš siūlų nertos saulėgrąžos. Pavyzdžiui, ant pagalvėlės užvalkalo. Štai kelių dienų darbo rezultatas:

P1120400 P1120403

Vaizdą šiek tiek gadina tai, kad pagalvėlė balta, o ne, pavyzdžiui, ruda. Bet vis tiek man patinka :) Ir šiaip, kaip nelaikius vąšelio rankose kokius 20 metų, tai, manau, visai neblogai :)
Saulėgrąžas nerti mokiausi čia, o kitą pusę – čia.
Pats procesas man visai patiko. Hmmm, ką čia dar nunėrus?