Žiemos pramoga

Keistai skamba, ar ne? Pramoga. Kodėl ne pramogos? Toks junginys atrodytų įprasčiau ir iš karto pagalvotumėt apie slidinėjimą, čiužinėjimą, leidimąsi rogutėmis nuo kalno ar senio besmegenio lipdymą. Bet man šie užsiėmimai su maloniu laisvalaikiu nelabai siejasi. Esu visiška šalčmirė ir idealią žiemą įsivaizduoju besniegę ir be neigiamos temperatūros. Deja, gyvenant Lietuvoj oras dažniausiai jau nuo gruodžio pradeda visai neatitikti mano norų (ir net nėra kam pasiskųsti!), tad tenka lindėt namie po pleduku su puodeliu karštos arbatos. Kompaniją  visada mielai palaiko knyga, planšetė ar “Verslo klasė”. Tiesa, be jų neapsienu ir vasarą. O štai pilkomis žiemos dienomis, kai, atrodo, taip ir neprašvinta, nuotaiką man pakelia maži džiaugsmai už lango, nešiojantys saulėgrąžas ir besipešantys dėl lašinių. Anksčiau nebūčiau ir pagalvojusi, kad paukščius stebėti taip įdomu: štai zylės atlekia po vieną, pasičiumpa po sėklytę ir skrenda kur atokiau lesti (labai panašu į kalimą – taip įnirtingai jos snapais darbuojasi), o va žvirblis kaip ponas užtupia visą lesyklą (dažnai ir visas vidun sulenda) ir šauniai sau po saulėgrąžas turškiasi, ką lauk išmesdamas, ką sutriaukšdamas. Panašiai ir žaliukės – kramsnoja sau neskubėdamos ir visus kitus pretendentus piktai vydamos. Pastveria saulėgrąžą ir varto visaip snape, kol galiausiai išlukštena arba pameta:-) O kaip smagu, kai pasirodo koks nematytas paukštis! Baisingai šaltą ir ilgą užpraeitą žiemą kurį laiką lankėsi čimčiakai, kurių pilvukai atrodo lyg ištepti raudonais dažais (jiems identifikuoti neužteko M. Kirstuko knygutės “Paukščiai”, pagal kurią paprastai nustatinėju naujokų rūšį, teko pasitelkti vikipediją) ir ilgokai akį džiugino sniegenos – rausvi ir rusvi bumbulai ant plikų krūmų. Šiais metais įvairovė kol kas nedidelė (nieko keisto, kai sniego dar tik kur ne kur, o šaltis spaudžia, panašu, tik puse pajėgumo). Nuolatiniai lankytojai – didžiosios zylės ir viena mėlynoji zylikė (įdomu, ar ta pati, kur ir pernai atskrisdavo, visada viena), karklažvirbliai (keista, bet naminio žvirblio dar nė vieno nepastebėjau). Retkarčiais viena kita žaliukė užsuka. Ir dar mačiau pilkąją zylę (nepavyko atpažint, paprastąją ar šiaurinę), kuriai, matyt, čia nepatiko, nes daugiau nepasirodė. Užtai nuolatiniams lesėjams saulėgrąžas tik spėk pilti, o lašinys, atrodo, akyse tirpsta :-)
Jei ir jūs norėtumėte taip papramogauti, lesyklėlę pasidaryti visai paprasta. Tik kai priviliosite būrį skraiduolių, turėsite lesinti iki pat pavasario, nes jie pripras rasti pas jus maisto ir jo lauks. O jei nesulauks, istorija gali baigtis liūdniau, nei “Kliudžiau” ar “Brisiaus galas”…

Advertisements