Smulkmena, bet…

Kaip užknisa, kai vakar nusipirkęs kepalą duonos šiandien turi supelijusią išmesti, nors galiojimo terminas baigiasi rytoj. O kas kaltas? Tikriausiai lietus, nes tik per jį užėjau į parduotuvę, kurioje šiaip jau niekada neperku, ir nusprendžiau paragauti „ko nors naujo“…

Mano knygos

Nors niekas neprašė, surašiau ir aš 10 knygų, atseit padariusių man didžiausią įtaką. „Atseit“, nes iš tikrųjų tai panašiau į 10 tų, kurios greičiausiai atėjo galvon. Pamąstyčiau daugiau, ir gal visai kitoks dešimtukas išeitų. Bandžiau dėstyti pagal chronologiją, bet jaučiu, kad nelabai gavosi.
1. Vilhelmo Haufo pasakos. Ypač „Šaltoji širdis“ ir „Stinfolio griova“. O jau iliustracijų įtaigumas ir kraupumas! (bent jau to seno, mano skaityto leidimo) „Miškų dvasia, tenai tu gyveni, kur girios medžiai tankūs ir seni. Ateik ir pasirodyk tam, kas gimęs yr sekmadienį šventam!“
2. M. Tvenas Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykiai. Ką jau čia ir bepridursi.
3. A. Diuma „Trys muškietininkai“. Skaičiau daugybę kartų. Deja, mano turėtos knygos tam nebuvo pritaikytos – išsiskaidė atskirais lapais ir, kai karts nuo karto nučiuoždavo nuo kelių, būdavo daug rankiojimo ir dėliojimo.
4. M. Bulgakovas „Meistras ir Margarita“. Tobula. Viena iš tų, kurias norisi cituoti, ir kurias perskaičiau skolintas, o paskui nusipirkau, kad turėčiau (kaip ir Nr. 5, 7).
5. M. Waltari „Sinuhė egiptietis“. Paskui dar ilgai sakydavau visokiems įkyruoliams, kad jų kalbos man kaip musės zyzimas :)
6. Ursula K. Le Guin „Žemjūrės burtininkas“. Ją perskaičius pradėjau domėtis augalų, paukščių ir kitų gyvių pavadinimais, iki šiol tai mano toks pusiau hobis.
7. S. Kingas „Dvikova“. Galėčiau visą Kingo dešimtuką surašyti, bet šita man pati pačiausia.
8. David G. Myers „Psichologija“. Viena iš nedaugelio savo malonumui perskaitytų negrožinių knygų.
9. Frank Herbert „Kopa“. Buvau išsirašiusi litaniją prieš baimę ir vis paskaitydavau prie egzaminus :) O vieną citatą panaudojau kaip epigrafą rašinyje filosofijai apie laisvės ribas.
10. A. Sapkowski Raganiaus ciklas. Pati geriausia fantasy.

Ech, tiek daug gerų knygų liko už borto, o ir lietuvio nei vieno neįtraukiau…

Naujadarai

Šiandien man toptelėjo toks klausimas: kaip reikėtų lietuviškai vadinti spoilerius – knygos ar filmo turinio atskleidimą? Pagūglinus prisiminiau, kad spoileriu netaisyklingai vadinama automobilio detalė aptakas (pirmą kartą matau tokį žodį ir tikrai nesu jo girdėjus). Deja, neradau nei vieno pasiūlymo, kuo pakeisti anuos spoilerius. Negi gali taip būti, kad niekas dar nesugalvojo jokio varianto?! Ar, kas būtų dar keisčiau, gal kalbininkams šiuo atveju anglicizmas tinka?! Bet panašiau, kad jie tiesiog dėmesio neatkreipė į šiuos spoilerius per didelę spoilerių-aptakų gausą (tik ketvirto paieškos rezultatų lapo gale radau tekstą, kur kalbama ne apie mašinos dalį)…
Kadangi frazė “turinio atskleidimas” ilga ir nepatogi, siūlau savo nelabai išradingus variantus: išdavis ir atsklaida. Pvz., kaip jums skamba: “Dėmesio, toliau išdaviai!” (Spelingas – oi, atsiprašau, rašybos tikrintuvė – tuoj paslaugiai taiso į išdavikai :D)

Geležinis karalius. Gajaro pilies kalinė*

Štai ir baigiau skaityti pirmas dvi “Prakeiktųjų karalių” serijos dalis. Nežinau, ar ieškosiu kitų… Daug tikėjausi iš šių knygų (pati kalta), todėl nusivyliau. Bet kurgi nesitikėsi, žinodamas, kad ši serija įkvėpė G. R. R. Martiną rašyti “Ledo ir ugnies giesmę” (tai tikrasis “Sostų žaidimas”, anot jo). Be to, šiuos M. Driuono romanus gyrė ir Patrikas iš Pat’s Fantasy Hotlist. Tiesa, negaliu sakyti, kad visai nepatiko. Įdomūs istoriniai faktai, šiek tiek pagardinti mitais, daug veiksmo, skaitosi lengvai. Knygutės nedidelės ir puikiai telpa į rankinuką (labai svarbu ;)). Deja, iki GRRM toli gražu netraukia… Labiausiai pasigedau intrigos, netikėtų posūkių, paslapčių ir jų visai nelaukto atskleidimo, visaip persipinančių sąmokslų gijų. To kupina “Ledo ir ugnies giesmė”, o “Prakeiktuosiuose karaliuose” viskas iš karto atskleidžiama ir pateikiama kaip ant lėkštutės: ir kas ką nunuodijo, ir kokie kieno motyvai, ir kas kieno sąjungininkai, ir kas kam kokius spąstus paspendė (nesupratingam skaitytojui netgi paaiškinama, ką reiškia vieni ar kiti herojų poelgiai). Todėl  knygas visada lengva padėti į šalį paskaičius kelis skyrelius (gal tai ir privalumas, neužmiršti pavalgyti ir lengvai nueini miegoti). Personažai man pasirodė kiek šabloniški, su jais nepavyko susigyventi taip, kad dėl jų likimo jaudinčiausi, kaip dėl draugų.
Jei vertinčiau skaitytas knygas penkiabalėj sistemoj, dabar tektų sukti galvą, kiek skirti: 3 ar 4. Visa laimė, kad nevertinu :)

*Originalus pavadinimas – “La Reine étranglée”, angliškai išversta kaip “The Strangled Queen”. Kiek radau, yra bent 3 šios knygos leidimai lietuvių kalba, ir paskutiniame pavadinimas jau išverstas (“Pasmaugtoji karalienė”), o ne sugalvotas (“Gajaro pilies kalinė”). Jei kas klaustų mano nuomonės, sakyčiau, kad originalas labai jau spoilina :)