Apie atimtą saldainį

Kažin, kodėl žmonės eina į “Auksinio proto” (vos neparašiau “balso”) filmavimus? Man tai patinka visi žaidimai, kuriuose reikia atsakinėti į klausimus iš bendro išsilavinimo. Smagu žinoti arba išmąstyti atsakymą, o jei nepavyksta – išgirsti ką nors naujo ir įdomaus. Žodžiu, mėgstu patį atsakinėjimo procesą (aišku, jei tai ne koks egzaminas :)). Todėl apsidžiaugiau, kai A. Tapinas pažadėjo žiūrovams po filmavimo užduoti kelis klausimus, į kuriuos atsakius būtų galima laimėti simbolinius prizus (manau, kokius LRT ar “Auksinio proto” suvenyrus) arba net patekti į laidą. Į televiziją aš nenoriu (jau esu kartą bandžiusi: pas Valinską prieš kokius 10 metų iš to streso užmiršau viską, ką žinojau…), bet šiaip truptį pažaisti būtų fun. Ypač po to, kai visą filmavimą teko sėdėti laikant liežuvį už dantų, nors norėjosi rėkti teisingą (arba ne :)) atsakymą. Deja, teko nemaloniai nustebti, kai po laidos visi žiūrovai išsiskirstė, klausimų nelaukdami (nors A. Tapinas dar priminė, kad pasiliktume). Nusprendusi, kad niekas su manim viena nežais, išpėdinau iš aš. Jaučiausi kaip vaikas, iš kurio ką tik atėmė patį skaniausią saldainį…
Šiaip filmavimas man patiko, bet daugiau neisiu, pasiliksiu malonumą žiūrėti ir garsiai atsakinėti prie televizoriaus :)

Advertisements

Penktadienio puikumas – “Galaktikos sergėtojai”

Šį vakarą netikėtai toptelėjo: reikia eiti į kiną! Seniai bebuvau, o be to, sunkiai atidirbus pirmą savaitę po atostogų, tikrai nusipelniau šiek tiek pramogų. Filmą išsirinkau nesunkiai, prisiminusi, kad visai neseniai Facebooke Andrius Tapinas gyrė “Galaktikos sergėtojus” ir rekomendavo juos “Žvaigždžių karų” gerbėjams (t. y., man :)). O ir IMDB reitingas net 8.6!
Paaiškėjo, kad palankūs atsiliepimai nei kiek nebuvo perdėti: gera muzika, greitas ir smagus veiksmas, nuotaikingi dialogai, simpatiški herojai (ir super blogietiški jų priešai), išraiškingi vaizdai. Žodžiu, prisijuokiau ir atsipūčiau. Dabar vis dar svaigstu įspūdžiais klausydamasi dainų iš garso takelio, skaitydama apie Marvel komiksų pasaulį ir ieškodama kai kurių man neaiškių frazių-užuominų (Kevin Bakon – pasirodo, visai neseniai jį mačiau kitame puikiame filme “Crazy, Stupid, Love”, Pollock’o paveikslas – kaip jau esu minėjusi, dailės istorija tikrai nėra mano stiprioji pusė). Be to, graužiu nagus, kad nepasilikau salėje, kol baigsis titrai, todėl nepamačiau papildomos scenos (post credits scene). Jau kažkada esu taip prašovus, ir va, nepasimokiau (gal dėl to, kad nejauku likt sėdėt tamsioj salėj, kai visi išeidinėja…).

Kultūrinuosi

Gėda prisipažinti, bet apie dailę nenutuokiu beveik nieko (na, V. van Gogo paveikslą nuo kokio Rubenso atskirčiau, jei kas šalia sustatytų, bet mažai iš to naudos; va, net turėjau pagūglinti, kaip van Gogo pavardė rašosi…). Apie skulptūrą – dar mažiau. O jei kas pasiteirautų, ką aš manau apie šiuolaikinį meną, tai, matyt, geriausia išeitis būtų apsimesti neišgirdus klausimo, arba tektų suktis kokia banalia fraze, kad “kiekvienas supranta jį savaip”. Muziejuose, galerijose ir kitose vietose, kur būtų galima rasti kokio nors meno, lankausi BAISIAI retai (bandžiau prisiminti paskutinį kartą, nepavyko), o mano kultūrinė savišvieta apsiriboja Aistės Paulinos Virbickaitės tekstų “Verslo klasėje” ir G+ skaitymu (kai straipsnis įdomiai parašytas, tai tebūnie jis kad ir apie kokią bienalę, prarysiu su malonumu). Taigi prireikė ne vienos palankios aplinkybės, kad pagaliau susiruoščiau į Nacionalinę dailės galeriją (1) atostogų pabaigos sindromas: aaa, liko tik 4 dienos, o aš leidžiu laiką vėjais!; 2) važiuočiau prie ežero, bet oras subjuro; 3) atsirado kitų reikalų miesto centre). Bet labiausiai sugundė tos pačios A. P. Virbickaitės straipsnis apie Mindaugo Navako kūrinių parodą. Na, galvoju, kas bus, tas; jei jau visai nepatiks, tai vis tiek bilietas labai pigus (6 Lt), nebus gaila. Ir ką gi, buvo tikrai įdomu. Netikėta. Nauja. Ir smagu atrasti, atpažinti (“Pašluostė”, cha!), nustebti (taigi čia iš tikrųjų plyta!). Dar pasižvalgiau po nuolatinę ekspoziciją (XX a. pradžios dailė man pasirodė labiausiai prie širdies) ir parodą “Istorijų pasakojimas” (įstrigo vieno Kauno daugiabučio istorija), bet ne viską apžiūrėjau, nes nebepakako laiko. Teks sugrįžti.
Beje, prifotkinau skulptūrų, ir tik išeidama iš salės pastebėjau ženklą su perbrauktu fotoaparatu. Kažkodėl prižiūrinti moteriškė nė žodžio nepasakė, kai aš ramiai sau pleškinau į visas puses.

Preila 2014

saulelydis2
Nuleidinėjome saulę, kad kitą rytą galėtų pakilti.
DSC03047
Jūra šįmet nebuvo dosni gintarų (palyginus su užpernai) ir gildė kojas šaltu vandeniu (14 laipsnių liepos pabaigoj, kur tai matyta?!).
seirys
Ką veikia drugeliai prie pat vandens? Vieną sumirkusiais sparneliais nunešiau tolyn nuo bangų, bet nemažai baltukų, spungių ir kitų jau mėtėsi ant smėlio… O šis šeirys mums papozavo.
reza
Pusiau dviračiu, pusiau pėstute, šiaip ne taip užsiropščiau į svečius pas Liudviką Rėzą ant Skirpsto kopos. (O skirpstas, pasirodo, tai toks medis.)
begikai
Bandžiau pasivyti būrelį juodakrūčių bėgikų (čia du labiausiai atsilikę). Deja, galiausiai visi jie paspruko skriste…
kormoranas
Susipažinom iš arčiau su vienu taikingai nusiteikusiu kormaranu. O išvažiuodami dar užsukom į jų koloniją.
zuvis
Ne mes ją suvalgėm.
Ką dar nuveikėm:
Jūrų muziejuje išmokom du naujus žodžius: brašpilis ir kabestanas. Nežinia, ar ilgai atsiminsim :)
Juodkrantėje radome lobį! O paskui dar aplankėme raganas, velnius ir kitus nelabuosius.
Įkopėm į Vecekrugo (kuršių kalba – senosios smuklės) kopą.
Dairėmės nuo Preilos miškininkų bokšto.
Kartą nuėjom į Nidą pajūriu ir 2 kartus nuvažiavom dviračiais. Ten klampojom po Parnidžio kopą, nustatinėjom laiką pagal saulės laikrodį, duona lesinom žvirbliukes (žvirblienes?), apžiūrėjom raudonai baltai dryžuotą Nidos švyturį.
Pasižvalgėm po Pilkąsias (Mirusias) kopas Naglių gamtos rezervate.
Atradome, kad Preiloje auga šilkmedžiai, o jų saldžias ant žemės nukritusias uogas labai mėgsta musės.
Tvankiais vakarais žaidėm badmintoną (3 k.). Rekordas – 199.
Klausėmės keisto miško ūžimo.
Ir vaikščiojom vaikščiojom vaikščiojom. Ir maudėmės maudėmės. Ir ieškojom ieškojom ieškojom gintaro trupinėlių.
Ir dar valgėm daug makaronų :-)